Apie "lietuvišką" mokyklą Maskvoje, kuri ugdo ištikimybę rusiškam tankui. Ir dar kartą apie tai, kokia dvasia savo sūnų Rusijoje auklėti panoro Pranešėjas T.Gailius
O taip pat apie tai, kaip knygos "Pranešėjas ir Prezidentas", o tuo pačiu ir paties Pranešėjo T.Gailiaus gynėjų stovyklos argumentai virto visiška dezinformacija
Šioje nuotraukoje matote tradicinę kas kelis mėnesius rengiamą iškilmingą Rusijos vėliavos pakėlimo ceremoniją vienoje Maskvos mokyklų.
Konkrečiai ši ceremonija įvyko visai neseniai - šių metų vasario 27 dieną, kai knygos “Pranešėjas ir Prezidentas” autoriai turbūt ilsėjosi po itin sėkmingos jų kūriniui Knygų mugės, o minimos Maskvos mokyklos moksleiviai grįžo į savo ugdymo įstaigą po atostogų.
Atrodytų - kas čia tokio? Ir kaip tai susiję su bestseleriu Lietuvoje tapusia knyga arba jos autoriais?
Paaiškinsiu.
Labiausiai, žinoma, mano minima mokykla susijusi ne su pačia knyga. Ir ne su jos autoriais, o su pagrindiniu knygos herojumi - dabar Sveikatos apsaugos ministro patarėju dirbančiu buvusiu VSD darbuotoju Tomu Gailiumi bei jo sūnumi.
Tuo pačiu T.Gailiumi, kuris pirmiausia Lietuvoje buvo gavęs oficialų pranešėjo statusą, nes norėjo atskleisti tikrus ar tariamus VSD ir jo vadovybės nusikaltimus.
Tačiau, kai po visų STT, prokuratūros ir net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimų nusikaltimai nepasitvirtino, jis nusprendė savo istoriją papasakoti žurnalistams Dovydui Pancerovui ir Birutei Davidonytei. Taip jis tapo pagrindiniu knygos “Pranešėjas ir Prezidentas” herojumi - Pranešėju. Kovotoju už teisingumą, kuris šio tikslo siekia nebijodamas net pats nukentėti.
Tačiau tai yra ir tas pats T.Gailius, kuris, net tada, kai dėl visuomenės teisės žinoti buvo mano išviešintas, jau greitai bus dvi savaitės, kaip kažkodėl slapstosi nuo žurnalistų. Tiesa, jau nuo kitų žurnalistų - ne D.Pancerovo ir B.Davidonytės.
Šis T.Gailius pats net nebando nieko, ką apie jį skelbiau, viešai paneigti. Už jį tai daro D.Pancerovas, B.Davidonytė ir dar būrys jų bei T.Gailiaus gynėjų.
Todėl pirmiausia atskleisiu, kaip mokykla, apie kurią kalbu, bent jau mano požiūriu, turėjo būti susijusi ir su D.Pancerovo ir B.Davidonytės knyga. Prisipažinsiu atvirai - aš tikrai būčiau norėjęs epizodą apie mano minimą Maskvos mokyklą perskaityti pačioje knygoje.
Mat man kažkodėl atrodo, kad taip būtų buvę objektyviau.
Kodėl? Na, pavyzdžiui, todėl, kad knygoje yra minimas pranešėjo darbo Maskvoje epizodas. Minimas, kaip išskirtinio Pranešėjo patikimumo įrodymas.
Tuo tarpu, nors tai, žinoma, vėl tik mano nuomonė, informacija, kad Lietuvos saugumo pareigūnas, dirbdamas priešiškoje Lietuvai valstybėje, savo sūnų nusprendė leisti į rusišką mokyklą, ko gero, būtų turėjusi sukelti bent jau abejonių šėšėlį ir patiems autoriams. Abejonių dėl to, ar tas Pranešėjas tikrai yra toks “riteris spindinčiais šarvais”, kaip knygoje jį nupiešė D.Pancerovas ir B.Davidonytė.
O jei dar autoriai būtų žinoję, ko iš tiesų Pranešėjo sūnus šioje mokykloje buvo mokomas…
Arba tai, kad sūnus ne vien mokėsi tokioje mokykloje, bet ir buvo jos valdymo organo - Valdymo tarybos - narys…
Tačiau panašu, kad jie to tiesiog nežinojo. Nes Pranešėjui apie tai pasakoti tikrai nebuvo naudinga.
Dar blogiau būtų, jei tiek knygos autoriai, tiek jų ir T.Gailiaus gynėjai tikrosios tiesos nežinotų iki šiol. Bet blogiausia, jei jie bando atkakliai ir sąmoningai šios tikrai akivaizdžios tiesos nepripažinti net kai ji jau yra atskleista.
Kaip yra iš tikrųjų, tikrai nežinau. Bet aš norėčiau tikėti, kad Lietuvoje tikrai gerbiami (net ir mano paties ne mažiau negu iki tol gerbiami) žurnalistai Rita Miliūtė, Rimvydas Valatka, nekalbant jau apie pačius D.Pancerovą bei B.Davidonytę, o taip pat kiti knygos “Pranešėjas ir Prezidentas” bei jos pagrindinio herojaus Tomo Gailiaus gynėjai tiesiog klysta.
Juk klysti - žmogiška. Tačiau, kai asmeniniai paklydimai virsta visos visuomenės klaidinimu, o ypač kai tai daro tikrai gerbiami šalies žurnalistai, juo labiau kai tai daro iš televizijų ekranų, sutikite, jau - rimta bėda.
O R.Miliūtė, R.Valatka, D.Pancerovas, B.Davidonytė ir jų bendraminčiai, atrodo, kaip tik ir nusprendė visai Lietuvai įrodyti, kad ta Maskvos mokykla, kurioje taip iškilmingai ir reguliarai keliama Rusijos vėliava, ir į kurią savo sūnų Maskvoje leisti buvo nusprendęs T.Gailius, yra “lietuviška”.
Vėliava - Rusijos, o mokykla - “lietuviška”? Ką aš žinau - gal minėti žurnalistai mano, kad visaip būna.
Todėl būtent apie tai - ne apie tai, kaip būna, o apie tai, kaip iš tiesų yra šiuo atveju - šiandien ir pabandysiu paaiškinti.
Juo labiau, kad visuomenės interesas taip pat reikalauja galutinai atskleisti, į kokią vis dėlto mokyklą savo sūnų Maskvoje leisti buvo nusprendęs T.Gailius. Ypač kai mano šaltiniai nuo pat pradžių teigė, kad tai nėra šiaip asmeninio Pranešėjo šeimos gyvenimo detalė. Tai susiję ir su Lietuvios nacionaliniu saugumu.
Tikiuosi, kad po tokios įžangos jau supratote, kodėl apie Pranešėjo istoriją nusprendžiau daug plačiau papasakoti dar vienu kampu. Ir kodėl manau, kad visuomenei tiesiog būtina žinoti tiesą apie Maskvoje veikiančią Jurgio Baltrušaičio vardo mokyklą, į kurią savo sūnų, dirbdamas Rusijos sostinėje, nusprendė leisti T.Gailius.
Beje, priminsiu, kad D.Pancerovas ir B.Davidonytė mane net kaltino “manipuliatyviu taikymusi į žmogaus (T.Gailiaus - mano pastaba) reputaciją”. Kaltino dėl tų, mano šaltiniais remiantis paskelbtų, abejonių dėl jo darbo Maskvoje periodo. Todėl šiandien galėsite įsitikinti, ar tarp to, ką skelbiau aš, tikrai galėjo būti kokių nors manipuliacijų.
Ką pamelavo M.Laurinavičius ir jo šaltiniai?
“Dėl mokyklos susimovė Marius Laurinavičius, paaiškėjo, kad vis dėlto lietuviškoje mokėsi”, - autoritetingai, pasinaudodamas jam “Lietuvos ryto” televizijos suteiktu eteriu, visai Lietuvai skelbė R.Valatka.
“Kodėl Pranešėjo, išsiųsto dirbti į Rusiją, vaikas nesimokė tarptautinėje mokykloje, - keliamas toks klausimas ir teigiama, kad mokėsi rusiškoje, kuri iš tikrųjų buvo ir yra Jurgio Baltrušaičio vardo mokykla ir kurioje buvo dėstyti dalykai pagal lietuviškas ugdymo programas”, - dar autoritetingiau mano papasakotą alternatyvią Pranešėjo istorijos versiją, demaskuodama tariamą klaidą, į miltus jau LRT eteryje malė R.Miliūtė.
“Tokia rusiška, kad Lietuvos švietimo ministerija ją oficialiai nurodo, kaip formaliojo lituanistinio švietimo įstaigą į užsienį išvykstantiems lietuviams”, - prie vieno iš komentarų apie tai, kas iš tiesų yra Jurgio Baltrušaičio mokykla, lyg kirviu nukirto B.Davidonytė. Tuo pačiu dar ir nuoroda pasidalijo, kad ministerija tikrai nurodo.
“Mano galva, reikia ieškoti šaltinių Švietimo ir mokslo ministerijoje, kad sužinotume, kieno ausys kyšo. Ar tik nebus ten įsimetęs Viską Užvaldyti Siekiantis Klanas”, - vietoj argumentų pašaipas rinkosi prie tos pačios diskusijos akimirksniu prisijungti panoręs D.Pancerovas.
“Daug Maskvoj žinai mokyklų, kur LT himnas skambėjo tais metais?”, - tiesiog neatremiamą argumentą po mano įrašo, kad ji dėl mokyklos tiesiog klaidina, metė toje pat diskusijoje sudalyvauti panorusi R.Miliūtė.
Žodžiu, mokykla - lietuviška. Ir taškas. Juk gerbiami Lietuvos žurnalistai taip sutartinai teigia.
Jeigu nebūčiau prieš skelbdamas tai, ką skelbiau, kruopščiai pats pasitikrinęs, žinokit net aš būčiau patikėjęs, kad tas M.Laurinavičius - melagis. Kaip ir visi jo šaltiniai.
Negali juk sutartinai klaidinti tiek Lietuvoje gerbiamų žurnalistų, vienu balsu tvirtinančių, kad Jurgio Baltrušaičio mokykla (būtent joje tikrai Maskvoje mokėsi T.Gailiaus sūnus ir aš tikrai tai žinojau nuo pat pradžių) yra lietuviška, o joje dėstoma pagal lietuviškas programas.
Ir kur gi daugiau savo sūnų leisti turi ordinais apdovanotas Lietuvos saugumo pareigūnas, jei ne į lietuvišką mokyklą Maskvoje?
“Šachas ir matas - visai M.Laurinavičiaus išdėstytai alternatyviai Pranešėjo istorijos versijai”, - kaip kažkur internete komentavo vienas komentatorių.
Susipažinkime su “lietuviškomis” ugdymo programomis
Neskubėkime. Geriau patikrinkime faktus.
Ar kada nors šioje mokykloje skambėjo Lietuvos himnas, prisipažinsiu, nežinau. Bet tai, kad ten reguliariai rengiamos iškilmingos Rusijos, o ne Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremonijos, kuriose tokia garbė suteikiama tik geriausiai besimokantiems mokiniams visai ne lietuviškais vardais, yra faktas.
Ir dar toks faktas, kurį labai lengva patikrinti. Užtenka įsijungti oficialų mokyklos puslapį rusiškame socialiniame tinkle “Vkontaktie”.
Nustebote, kad dedu kažkokios mokyklos Nr. 1247 nuotraukas? Nesunku patikrinti - tai ir yra ta pati Jurgio Baltrušaičio vardo mokykla Maskvoje. Kaip ji iš tiesų oficialiai vadinasi, kas ji yra ir kodėl jos niekaip negalima vadinti lietuviška, šiek tiek vėliau.
Bet iš karto galiu patikinti - ne apie vėliavos pakėlimo ceremonijas šis mano rašinys. Tikrai ne apie jas.
Pradėkime nuo “lietuviškų” ugdymo programų, apie kurias autoritetingai aiškina R.Miliūtė.
Kaip jums tokia “lietuviška” ugdymo programa?
Vėl nieko nesugalvojau. Skelbiu tik faktus. Tiksliau tai, kuo viešai dalijasi pati mokykla. Nebent ji pati viešai klaidina.
O jei neklaidina? Tuomet tenka daryti išvadą, kad pagarbos rusiškam tankui ugdymas yra svarbi šios “lietuviškos” mokyklos ugdymo proceso dalis…
Ar tikrai ne vien tai sužinojus, bet tiesiog išvydus šį vaizdą, jums vis dar kyla klausimų, kodėl svarbus faktas, jog T.Gailius savo vaiką Maskvoje nusprendė leisti ne į tarptautinę, o būtent į tokią mokyklą?
Ar tikrai nerodo šis faktas ir paties T.Gailiaus pažiūrų ir “orientacijos į Rytus”, apie kurią kalbėjo mano šaltiniai?
Jei dar nerodo, pratęskim.
Ką čia išvydote?
Na, dar šiokią tokią dalį ugdymo “pagal lietuviškas programas” Jurgio Baltrušaičio mokykloje Maskvoje. Ir, pabrėžiu, čia tik pastarojo meto ugdymas - patys galite matyti datas.
Ir tik išraiškingiausius pavyzdžius parinkau (eilės tvarka iš kairės viršuje) - projektas “mano rajonas karo metais” (dalyvauja 4-6 klasių mokiniai), sveikinimai 11 klasės mokinei, gavusiai auksinį GTO (“Gotov k trudu i oboronie” - iš sovietmečio likęs fizinės kultūros militarizavimo simbolis) ženkliuką, teminė pamoka skirta karo korespondentų profesijai vienoje 7-oje klasėje, “liaudies vienybės dienos” minėjimas (jei kas nežino, ši diena Rusijoje minima minint “lenkų ir lietuvių užpuolikų išvijimą iš Kremliaus” 1612 metais), pergalės dienos (tos pačios, kuri Lietuvai reiškė dar beveik pusę amžiaus okupacijos) minėjimas, profesionio orientavimo valanda 10-11 klasėms, kurios svečias - Rusijos gynybos ministerijos Aleksandro Nevskio vardo karo universiteto studentas, patriotinė akcija “raudonas gvazdikas”, sovietiniam Antrojo pasaulinio karo didvyriui Nikolajui Bobrovui atminti.
Na, gal dar Georgijaus juostas, kaip “lietuviškos” mokyklos ugdymo programų dalį, verta dar kartą ryškiau parodyti.
Nes, jei manytume, kad R.Miliūtė, R.Valatka, D.Pancerovas, B.Davidonytė ir kiti Pranešėjo bei knygoje išdėstytos jo versijos gynėjai bent kažkiek pasidomėjo, kas yra ta “lietuviška” Jurgio Baltrušaičio mokykla Maskvoje, turėtume pripažinti, kad Georgijaus juostos jiems tik Lietuvoje užkliūva (nes tikrai užkliūva ir čia mes tikrai sutariame).
Jei manytume, kad visi šie itin gerbiami žurnalistai žinojo, ką skelbia, tektų pripažinti, kad Georgijaus juostos “lietuviškoje” mokykloje jiems net abejonių nesukėlė. O aš tuo patikėti nenoriu. Todėl renkuosi tikėti, kad tiesiog nepasidomėjo. Ir nepatikrino, galbūt savo šaltiniais ar pačiu T.Gailiumi per daug pasitikėjo.
Parodyti pavyzdžiai - iš Jurgio Baltrušaičio mokyklos paskyros “Facebook”, kur jų galima rasti ir gerokai daugiau. Todėl patikrinti buvo tikrai nesunku. Bet gal žmonės skubėjo, gal kitų reikalų turėjo. Tiesiog nežinau.
Tačiau dėl paties T.Gailiaus - jau įdomiau. Juk akivaizdžiai nekliuvo tos Georgijaus juostos ar pagarbos rusiškam tankui ugdymas, o taip pat Lietuvai priešiškos rusiškos istorijos versijos formavimas jo sūnaus galvoje tam Lietuvos saugumo karininkui. Nekliuvo tada, kai sūnus šioje mokykloje mokėsi. Kitaip vargu, ar būtent šią mokyklą savo sūnui būtų pasirinkęs T.Gailius.
Nes būtent pagal tokias “lietuviškas programas” šioje mokykloje ugdomi mokiniai ne vien dabar. Pagal tokias pat buvo ugdomi ir tada, kai T.Gailius į ją leido savo sūnų.
Ar iš to galima daryti pagrįstą išvadą, kad būtent tokia dvasia savo vaiką mokykloje auklėti norėjo pats Pranešėjo skandalo didvyris - lietuviškais ordinais apdovanotas T.Gailius?
Gal nustebsite, bet mano šaltiniai, kai pasakojo šį mokyklos epizodą, akcentavo tikrai ne dvasią, kurioje savo sūnų Maskvos mokyklai ugdyti patikėjo T.Gailius.
Mano šaltiniai akcentavo grėsmes, kurias Lietuvos saugumo karininko sūnaus mokymasis būtent tokioje mokykloje Rusijoje bent teoriškai galėjo kelti pačiam T.Gailiui. O tuo pačiu ir mūsų šalies saugumui.
Bet plačiau apie tai šiandien nepasakosiu. Pasakysiu tik tiek, kad bet kas, kas bent šiek tiek supranta apie žvalgybų veiklą, tikrai supranta ir tas grėsmes. O R.Miliūtei, R.Valatkai, D.Pancerovui, B.Davidonytei ir kitiems, bandantiems sumenkinti “rusiškos mokyklos epizodą” Pranešėjo istorijoje, bus proga ne tik dar kartą patikrinti savo informaciją bei suabejoti savo šaltiniais, bet ir pabandyti viską iki galo išsiaiškinti patiems.
Ir tikrai tikiu - kai išsiaiškins ir patikrins, patys supras, kokią klaidą darė.
Mitai ir tikrovė: kas iš tiesų yra J.Baltrušaičio mokykla Maskvoje?
O mes verčiau pasiaiškinkim, kas iš tiesų yra J.Baltrušaičio vardo mokykla Maskvoje ir kodėl ji niekaip negali būti laikoma lietuviška.
Taigi, pirmiausia akivaizdu, kad ir ugdymo procesas, kurį iliustravau tiesiog nepaneigiamais faktais, tikrai nėra “lietuviškas”. Kaip ir mokymo programos tikrai nėra “lietuviškos”.
Kaip taip gali būti “lietuviškoje” mokykloje?
Atsakymas - visiškai paprastas. Tai, ką mes vadiname tiesiog Jurgio Baltrušaičio vardo mokykla Maskvoje, ir tai, apie ką paprastas Lietuvos žmogus (ne žurnalistai) turbūt nuoširdžiai įsivaizdavo, kad tai - lietuviška mokykla, iš tiesų yra eilinė Maskvos mokykla.
Pakartosiu dar kartą - tai iš esmės eilinė Maskvos mokykla. Tik su lietuvišku prieskoniu - etnokultūriniu komponentu, kaip tai oficialiai Rusijoje vadinasi.
Daug pasako net oficialus mokyklos pavadinimas - “valstybinė biudžetinė Maskvos miesto bendrojo lavinimo įstaiga “mokykla Nr. 1247, pavadinta Jurgio Baltrušaičio vardu”.
Mokykla finansuojama Maskvos vyriausybės ir yra sudėtinė Rusijos, o ne Lietuvos švietimo sistemos dalis. Ugdymo procesas joje vykdomas rusų kalba.
Mokyklos ugdymo programa vykdoma pagal įprastą Rusijos vidurinės mokyklos programą, nors ir yra pridedama pamokų, suderintų su Lietuvos švietimo ministerija.
Lietuvių kalbos yra mokoma, bet arba kaip gimtosios, arba kaip užsienio. Jeigu kaip užsienio - tuomet tik kaip antrosios užsienio kalbos po anglų. Bet lietuvių kalba nėra udymo proceso kalba.
Dauguma ne tik mokyklos mokytojų, bet ir mokinių su Lietuva bendro turi labai nedaug arba iš viso nieko. Net priėmimas į mokyklą vykdomas per Rusijos valstybinių paslaugų portalą - kaip ir į bet kurią kitą Maskvos mokyklą.
Tokių mokyklų “su etnokultūriniu komponentu” Maskvoje yra ne viena. Be lietuvių “etnokultūrinio komponento” dar yra kelios su žydų “etnokultūriniu komponentu”, viena - totorių, viena ispanų.
Anksčiau tų mokyklų su “etnokultūriniu komponentu” Maskvoje buvo dar daugiau.
Bet visos šios mokyklos yra visiškai integruotos į Rusijos švietimo sistemą, todėl, kaip ir J.Baltrušaičio mokykloje, ugdymas vyksta pagal Rusijos, o ne pagal lietuviškas, Izraelio ar Ispanijos ugdymo programas. Mokyklą baigę mokiniai gauna rusiškus, o ne Lietuvos, Izraelio ar Ispanijos diplomus.
Tiesa, J.Baltrušaičio mokyklos mokiniams sudaroma galimybė išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą Lietuvos ambasadoje. Dar galima mokytis lietuviškų dainų, šokti lietuviškus šokius. Šiek tiek, pagal sutartį su Lietuvos švietimo ministerija, mokoma Lietuvos istorijos, geografijos.
Bet ar dėl to “etnokultūrinio komponento” yra bent mažiausias pagrindas tą mokyklą, kurioje mokoma rusų kalba, ugdymas vyksta pagal įprastą Rusijos vidurinės mokyklos programą, mokyklą finansuoja Maskvos valdžia ir net daugelis mokytojų bei mokinių neturi nieko bendro su Lietuva, vadinti “lietuviška”?
Ypač žinant tai, kiek persmelktas Rusijos didžiavalstybinio šovinizmo, militarizmo ir net Lietuvai priešiškos rusiškos istorijos versijos ugdymo procesas viešai dominuoja šioje (kaip, žinoma, ir visose kitose Rusijos mokyklose) ugdymo įstaigoje.
Net žvelgiant į mokyklos renginius - lietuviški tautiniai šokiai juose tikrai nedominuoja.
Apie šaltinius ir jų tikrinimą
“Štai čia tai “šachas ir matas” Pranešėjo ir jo gynėjų versijai - bent jau apie mokyklą”, - prisiminus man ir mano papasakotai istorijai skirtą “šachą ir matą” trumpai šmėkšteli galvoje visa tai surašius.
Bet čia ne šachmatų turnyras. Ir ne asmeninės varžytuvės. Čia - Lietuvai tikrai svarbios tiesos paieškos.
Todėl iš karto įsivaizduoju, kaip būtent šioje vietoje prieina mano tikrai nuoširdžiai labai gerbiamas visuomenininkas, “Laisvės televizijos” įkūrėjas ir vadovas bei knygos “Prezidentas ir Pranešėjas” leidėjas Andrius Tapinas.
Prieina ir taria: “Kai ilgą laiką tave maitina išskirtine informacija vienas ir tas pats šaltinis, tu įpranti ir galvoji - kaip “faina”. O po to vieną dieną ateina tas pats šaltinis ir sako: brolau, brolau, mes tau tiek padėjom, mes tau karjerą faktiškai sukūrėm, reputaciją tau sukūrėm. Dabar tavo eilė mums padėt. Nu ir ką? Nieko. Eini, rengiesi ir eini į šaltį”.
Būtent tokiais žodžiais Andrius savo laidoje “Laikykitės ten” bandė paneigti visa tai, ką buvau paskelbęs apie Pranešėją. Na gal dar šiek tiek taikėsi į mano reputaciją. Suprask, mane VSD visą gyvenimą maitino kažkokia išskirtine informacija, sūkūrė man karjerą ir reputaciją, todėl neva aš dabar VSD “atidirbinėju” skelbdamas tai, ką skelbiu apie Pranešėją.
Dėl insinuacijų apie mano bet kokius ryšius su VSD galiu pakartoti - jos bergždžios. Su VSD niekada neturėjau ir neturiu jokių ryšių.
Savo ryšius ir interesus viešai deklaravau dar pirmame rašinyje apie pranešėją. Paskui jau tiesiog juokino visuomenininko Dariaus Kuolio, žurnalistės Jūratės Damulytės ir kitų bandyta viešai visuomenei įteigti versija, kad mano šaltinis buvo VSD dirbantis buvęs žurnalistas Audrius Matonis, su kuriuo radusiam bet kokį mano asmeninį ryšį net premiją pažadėti galiu.
Bet Andriaus Tapino ištarti žodžiai šiuo atveju gali būti tikrai reikšmingi. Ypač jeigu juos pabandytume pritaikyti ne man, o Pranešėju patikėjusiems knygos autoriams, na, gal dar ir kai kuriems jų rėmėjams.
Juk bent jau man sunku būtų patikėti, kad tai, kur iš tiesų mokėsi T.Gailiaus sūnus Maskvoje, D.Pancerovas su B.Davidonyte, o su jais ir R.Miliūtė bei R.Valatka bei kiti knygos “Pranešėjas ir Prezidentas” gynėjai sužinojo iš kur nors kitur negu iš paties T.Gailiaus arba jo aplinkos.
Tik priminsiu - aš specialiai neminėjau (kaip ir dabar neminiu) nei T.Gailiaus sūnaus vardo, nei kokioje konkrečiai rusiškoje mokykloje jis mokėsi, nei kada tai buvo. Nes ne apie T.Gailiaus sūnų, o apie patį T.Gailių yra alternatyvi Pranešėjo istorijos versija, kurią maniau ir toliau manau, kad papasakoti viešai buvo visuomenės interesas.
Tai, ar tikrai nepagrįsta manyti, jog paneigimą, jog T.Gailiaus sūnus Maskvoje mokėsi esą ne rusiškoje mokykloje, nurodant konkrečiai Jurgio Baltrušaičio mokyklą, kurioje iš tiesų mokėsi, žurnalistai išgirdo iš paties T.Gailiaus arba jo aplinkos?
O jeigu taip, Andrius tikrai teisus: “kai ilgą laiką tave maitina išskirtine informacija vienas ir tas pats šaltinis, tu įpranti ir galvoji - kaip “faina”…
Tiesa, aš būčiau manęs, kad bent jau tokiu atveju Lietuvoje tikrai gerbiami žurnalistai imsis tikrinti šią informaciją. Ypač kai patikrinti taip lengva - nereikia jokių šaltinių nei VSD viduje, nei kitais būdais padėtį joje žinančių.
Nereikia ir išskirtinių gabumų. Nereikia net jokios VSD pagalbos (prisiminkite, kai T.Gailius knygoje pasakojo apie neva Žygimanto Pavilionio prašymu VSD vykdytą senų failų internete apie V.Ušacką atidarymo užsakymą), kad atidarytum net internete galimą rasti, nors ir ne iš karto atsidarantį dokumentą, kuris ne tik patvirtina, jog T.Galiaus sūnus mokėsi būtent J.Baltrušaičio mokykloje Maskvoje, bet ir nurodo jo vaidmenį toje Rusijos ugdymo įstaigoje.
O apie pačią J.Baltrušaičio mokyklą viską galima pasitikrinti bei persitikrinti iš daugybės šaltinių - net jei nekalbėsime apie tai, ką čia pateikiau, nes yra prieinama visiškai viešai.
Todėl aš tikrai nenoriu tikėti, kad D.Pancerovas su B.Davidonyte taip tikrina visą savo skelbiamą informaciją, kaip “patikrino” žinias apie “lietuvišką” J.Baltrušaičio mokyklą Maskvoje.
Juk jei tuo patikėtume, kiltų didelių abejonių ne vien ta knygos dalimi, kur juos, mano šaltinių teigimu, tiesiog profesionaliai aplink pirštą vyniojo savo tikslų siekęs patyręs saugumo darbuotojas. Ir kurios jie tiesiog neturėjo galimybių patikrinti.
Būtent dėl to aš tikrai nuoširdžiai norėčiau, kad tiek D.Pancerovas su B.Davidonyte, tiek R.Miliūtė su R.Valatka, tiek ir kiti T.Gailiaus gynėjai dar kartą apsvarstytų faktus. Net ne tai, ką skelbiu aš, o tiesiog faktus.
O apsvarstę pripažintų bent šią akivaizdžią savo klaidą. Patys daugiau nebekeldami abejonių savo profesionalumu, kuriuo bent jau aš ir toliau neabejoju.
Kodėl nenorima diskutuoti apie faktus?
Dėl mokyklos - neabejoju, kad mano tikrai gerbiami žurnalistai dar atsakys.
Bet, mano požiūriu, žvelgiant plačiau, diskusijoje dėl to, ar galima pasitikėti knygoje “Pranešėjas ir Prezidentas” išdėstyta T.Gailiaus versija, iškyla lygiai ta pati problema.
Problema ta, kad, nors aš savo šaltinių, kaip minėjau, tikrai neviešinsiu, yra pakankamai jais remiantis paskelbtos informacijos, kurią galima tikrinti, aiškintis, daryti išvadas tos informacijos pasitvirtinimo arba nepasitvirtinimo atvejais.
Tiksliau, problema ta, kad knygos autoriai ir jų gynėjai, užuot bandę diskutuoti dėl mano pateiktos alternatyvios Pranešėjo istorijos versijos arba tiesiog dėl pateiktų faktų, ne tik nesutinka to daryti. Atvirkščiai, kaip rodo ši “mokyklos istorija”, jie bando net viešai klaidinti visuomenę dėl dalykų, kurie yra tikrai lengvai patikrinami.
Juk, nors faktą, kad T.Gailiaus sūnus Maskvoje mokėsi rusiškoje mokykloje aš, žinoma, sužinojau iš padėtį VSD viduje gerai žinančių šaltinių, nereikia, kaip jau minėjau, jokių šaltinių nei VSD viduje, nei kitais būdais padėtį joje žinančių, kad patikrintum ir pamatytum, tai, ką patiktrinęs pamačiau, o šiandien ir jums pateikiau aš.
Lygiai taip pat galima diskutuoti ir apie visus kitus dalykus, kuriuos atskleidžiau aš - nuo to, ar Pranešėjas moka anglų kalbą, kad galėtų užimti pareigas, kurias norėjo užimti ir net, kad būtų galėjęs tiesiogiai derėtis su airių teroristais, kuo pats gyrėsi knygoje, iki to ar T.Gailius yra ilgametis ir itin artimas draugas, o tuo pačiu ir kaimynas su “valstybininkų skandale” itin išgarsėjusiu Linu Jurgelaičiu.
Nes visos šios istorijos esmė yra tikrai paprasta. T.Gailius, žurnalistams pripasakojęs tikrai daug netiesos, kurios jie tiesiog negalėjo patikrinti, aiškina, kad garsusis tuomečio kandidato į prezidentus Gitanos Nausėdos rėmėjų sąrašų tikrinimas buvo neteisėtas.
Tuo tarpu VSD vadovybė neneigia, kad tikrinimas buvo - tik aiškina, kad jis buvo visiškai teisėtas. Tokią pat išvadą, kaip galime spręsti iš viešos informacijos, padarė ir STT, Generalinė prokuratūra bei Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komitetas.
D.Pancerovas LRT laidoje “Radijo ringas” pats pripažino, kad “savo žurnalistinėmis priemonėmis ir savo žurnalistine kompetencija negali atsakyti, ar tai buvo teisėta”.
Aš irgi niekuomet neteigiau ir nesiruošiu teigti, kad tai buvo teisėta arba neteisėta. Mano nuomone, į tokį klausimą privalo atsakyti ne žurnalistai ar analitikai, o kompetetingos Lietuvos institucijos. Ir, mano vertinimu, jos į tą klausimą jau atsakė.
Jei kyla kažkokių naujų klausimų, tai irgi turi aiškintis ne žurnalistai ar analitikai, o kompetetingos institucijos.
Tačiau aš esu įsitikinęs, kad kai kuriuos faktus apie Pranešėją, kuris vėl iš naujo, žurnalistų rankomis, pučia jau kažkada užgesusį skandalą, visuomenė tikrai turi teisę žinoti. Kaip ir alternatyvią Pranešėjo istorijos versiją, kurią, remdamasis savo šaltiniais, ir pateikiau.
Juo labiau esu įsitikinęs, jog T.Gailiaus pasirinkimas leisti savo vaiką Maskvoje į tokią rusišką mokyklą, kokią jis leido, irgi yra visuomenės interesas žinoti. Nes tikrai išraiškingai atskleidžia paties Pranešėjo asmenybę, pasirinkimus ir net tam tikrus galimus veiksmų motyvus.
Tegul nesidžiaugia “naujieji draugai”
Tuo savo pasakojimą šį kartą galėčiau ir baigti. Nes klausimą, kokiais Lietuvos interesais galima būtų pagrįsti Lietuvos oficialių institucijų, pirmiausia Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, norą bendradarbiauti su tokia ugdymo įstaiga Maskvoje, kokia yra J.Baltrušaičio vardo mokykla, ypač dabar jau ir karo kontekste, paliksiu kažkieno kito nagrinėjimui.
Galėčiau baigti dar kartą pakartojęs, kad savo šaltinių pateikta informacija aš pasitikiu visu 100 procentų. Juo labiau, kad šaltinių dabar jau gerokai padaugėjo - jau nebe tie trys, apie kuriuos skelbiau viešai. Ir visi patvirtina, kad tai, ką skelbiau apie T.Gailių, remdamasis savo dviem pirminiais šaltiniais, o vėliau ir trečiu, kuris pats mane susirado, yra visiška tiesa.
Tačiau baigti noriu ne tuo. Baigti noriu dar vienu AndriausTapino patikinimu laidoje “Laikykitės ten”. Tiksliau to patikinimo patvirtinimu iš savo pusės.
Net šiomis aplinkybėmis aš su Andrium visiškai sutariu dėl vieno - 95 proc. mes laikomės tų pačių pozicijų. Ypač Lietuvai ir jos laisvei svarbiais klausimais. Dažniausiai - ir dėl Lietuvai kylančių grėsmių.
Ir furmonavičiai, janutienės bei kiti Andriaus išvardyti, jo teigimu, dėl šios istorijos atsiradę mano “naujieji draugai”, niekuomet mano draugais nebus. Kaip maniau, taip ir toliau manau, kad jų veikla net kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ir apie tai viešai kalbėsiu, kaip kalbėjau iki šiol - tegul tikrai nesidžiaugia.
Bet iš to, ką žinau apie Pranešėją, aš manau, kad nacionaliniam saugumui grėsmę kelia ir jis bei jo pastangos pūsti šį jau prieš trejus metus visiškai subliuškusį skandalą. Todėl, nepaisydamas to, kaip mano pateikiamą informaciją bando išnaudoti furmonavičiai, janutienės ar bet kas kitas, tikrai manau, kad ją tiesiog privalau skelbti.
Tik nuo to niekas nesikeičia. Aš tiek patį Andrių, tiek jo veiklą, dar kartą pasikartosiu, gerbiu ne mažiau negu jis teigė manąs, kad svarbia veikla užsiimu aš.
Lygiai tą patį galiu pasakyti apie mano net šiame rašinyje minimus žurnalistus. Tikrai nuoširdžiai juos gerbiu ir manau, kad jie paprasčiausiai klysta. Netgi tikiu, kad ras jėgų tas klaidas ištaisyti.
Todėl jokių asmeniškumų - tik faktai ir diskusija apie juos.
Jei jus domina tai, ką šiame kanale skelbiu, kviečių tapti mokamos prenumeratos turėtojais ir taip prisijungti prie kanalo rėmėjų.
Išsamus ir aiškus faktų išdėstymas. Ačiū.
Viskas būtų gerai, tik gal nereikėjo tiek kartų deklaruoti savo pagarbą žurnalistams, įrodžiusiems savo ištikimybę valstybininkų klanui.