Kaip popiežius Pranciškus padėjo įgyvendinti seną KGB planą ir N.Chruščiovo priesakus
Pasipiktinimą keliančius pontifiko pareiškimus karo akivaizdoje metas pradėti vertinti gerokai platesniame - tiek istorinės perspektyvos, tiek ir dabartinės geopolitinės kovos pasaulyje - kontekste
Buvo praėję vos kiek daugiau kaip dveji popiežiaus Pranciškaus vadovavimo Katalikų Bažnyčiai metai, kai pontifiko rankose atsidūrė skulptūra, vaizdavusi Nukryžiuotąjį ant kūjo ir pjautuvo.
Tačiau tuomet niekas tikriausiai dar nė neįtarė, kad ši skulptūra taps ne vien tikrai iškalbingu paties Pranciškaus popiežiavimo, bet ir labai rimto lūžio Katalikų bažnyčios istorijoje simboliu.
Beje, pradinė ne tik paprastų katalikų, bet ir Bažnyčios atstovų Europoje reakcija tuomet buvo labai panaši į tą, kurią jau paties popiežiaus žodžiai apie “didžiąją Rusiją” ir “didžiąją Rusijos imperiją” bent jau Ukrainą remiančiose ir Rusijos keliamas grėsmes, taip pat ir iš istorinės perspektyvos, suprantančiose Vakarų pasaulio šalyse sukėlė praėjusią savaitę.
“Komunizmas daugybei krikščionių buvusiame sovietiniame bloke reiškė persekiojimą, o kai kuriose komunistinėse šalyse jie vis dar persekiojami”, - tokie ir panašūs pasipiktinimo žodžiai, Nukryžiuotajam ant kūjo ir pjautuvo atsidūrus popiežiaus rankose, skambėjo 2015 metų vasarą.
Apie nuo Rusijos imperializmo kentėjusius katalikus Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose šalyse popiežiui priminta ir dabar. Aišku, pirmiausia priminta, kad tas Rusijos imperializmas yra ir dabartinio karo Ukrainoje viena iš pagrindinių priežasčių.
Nors tikrai nemažoje dalyje Vakarų šalių ne tik popiežiaus žodžiai, bet ir atsakas į juos šį kartą vėl skambėjo itin garsiai, Lietuva tikrai išsiskyrė. Reaguodama į Pranciškaus pareiškimus apie Rusiją, Užsienio reikalų ministerija pokalbiui net pasikvietė Apaštalinį nuncijų. Ir tai, ko gero, geriausiai simbolizuoja, kokia ne vien Katalikų Bažnyčios, bet ir geopolitine problema vis labiau tampa dabartinio popiežiaus pozicija.
“Ar popiežius yra Rusijos imperialistas?” - amerikiečių leidinyje “The Hill” ne tik retoriškai klausė, bet ir savo argumentus, kad pontifikas iš esmės tapo “putinistu”, dėstė garsus ukrainiečių kilmės amerikiečių ekspertas Alexanderis J.Motylas.
Kiti priminė, kad popiežius Pranciškus ne kartą kaltintas ir net turėjo neigti esąs marksistas, o taip pat - komunistas.
Tiesa, dar kiti - taip pat ir Lietuvoje - bandė raminti.
„Turime matyti tam tikrą kontekstą, kad tai nėra vieša Vatikano pozicija, tai netgi nėra vieša popiežiaus pozicija – tai jis pasakė susitikdamas su Rusijos jaunimu. Vėlgi, netgi pasakė daugiau negu paruoštame tekste buvo“, – tarsi save tarsi kitus, pavyzdžiui, viešai ramino valdančiosiųjų konservatorių partijos krikščionių demokratų sparno atstovas Paulius Saudargas.
Tad kaip visa tai, ką Ukrainos karo metu daro popiežius Pranciškus, suprasti ir kaip tai vertinti? Juk tai tikrai ne pirmas kartas, kai vieša jo pozicija ne veltui sulaukia itin audringos reakcijos ir patikėti, kad pontifikas buvo klaidingai suprastas, o juo labiau pats netyčia suklydo jau itin sunku.
Sunku net tada, kai šį kartą pats popiežius asmeniškai ėmė teisintis, kad jo žodžiai buvo neteisingai įvertinti, nes ir jo paties komentarai buvo prastai suformuluoti.
Iš karto pasakysiu, kad aš pritariu tiems, kas mano, jog laikyti dabartinį popiežių marksistu, komunistu, o juo labiau”putinistu” yra klaidinga. Tačiau taip pat manau, jog klaida yra ir nuvertinti ne tik Pranciškaus žodžių, bet ir vykstančio tikro geopolitinio lūžio, susijusio su Katalikų Bažnyčia, o taip pat ir jos viduje, reikšmę.
Koks tas lūžis ir kaip jis susijęs su dar KGB puoselėtais planais bei tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo priesakais?
Šiandien sužinosite ir kaip visa tai susiję su pranašišku įspėjimu, kurį aukščiausio rango sovietų bloko žvalgybų tarnybų perbėgėlis, buvęs komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas Ionas Mihai Pacepa, 1978 metais pabėgęs į JAV, paskelbė dar likus ketveriems metams iki popiežiui Pranciškui pradedant vadovauti Katalikų bažnyčiai.
Taip pat sužinosite, kokį popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris ne veltui laikomas daug prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir Šaltojo karo pabaigos, geopolitinį palikimą jau visiškai sugriovė popiežius Pranciškus.
Įspėjimas, kurio niekas nenorėjo girdėti
Pradėti, ko gero, verta nuo tuomečiam Sovietų Sąjungos lyderiui Nikitai Chruščiovui priskiriamų žodžių.
“Religija yra opijus liaudžiai. Tai duokime jiems opijaus”, - tokius N.Chruščiovo žodžius jau minėtas I.M.Pacepa teigia išgirdęs iš paties tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio 1959 metų rudenį. Tada N.Chruščiovas aplankė Rumuniją kartu su tuomečiu KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos (būtent jai teko užsienio žvalgybos, taigi, ir operacijų užsienyje funkcijos) vadovu generolu Aleksandru Sacharovskiu.
Būtent šią kelionę, pasak I.M.Pacepos, galima laikyti slapto KGB plano į pasaulinę kovą prieš Vakarus įtraukti religiją naujo ir kone svarbiausio etapo pradžia - Išlaisvinimo teologijos, kaip KGB projekto, pradžia. Nes minėta N.Chruščiovo ir A.Sacharovskio kelionė buvo surengta todėl, kad KGB esą savo planams norėjo panaudoti Rumuniją, kaip vienintelę “lotynišką” sovietų bloko šalį.
"Mes pasiimsime Berlyną. Kai jankiai sužinos, kad esame Kuboje, jie pamirš Vakarų Berlyną ir mes jį taip pat užimsime. Tuomet pasinaudosime Kuba kaip tramplinu KGB sukurtai religijai skleisti Lotynų Amerikoje", - I.M.Pacepa tikina asmeniškai girdėjęs ir tokius N.Chruščiovo žodžius.
Visa tai buvęs komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas paskelbė dar 2009 metais, savo rašinyje, pavadintame “Kremliaus religinis kryžiaus žygis”. Panašu, kad šiuo rašiniu jis norėjo tiesiog įspėti Vakarus. Įspėti, kad KGB pradėta kova prieš Vakarus, panaudojant religiją, vis dar tęsiasi.
“Jei manote, kad Rusija tapo mūsų drauge, pagalvokite dar kartą. […] Dar visai neseniai maniau, kad Išlaisvinimo teologija buvo tik dar vienas iš Chruščiovo neapgalvotų sumanymų ir kad ji nugrims į istorijos gelmes kartu su juo. Tačiau nauji KGB archyvų duomenys leidžia manyti, kad Išlaisvinimo teologijai galėjo pavykti nuveikti daugiau, nei Chruščiovas svajojo. […] Kai į pasaulį buvo “paleista” Išlaisvinimo teologija, KGB dar buvo valstybė valstybėje. Dabar KGB yra valstybė. […] Senosios KGB manipuliacijos religija dabar tapo mirtinu Rusijos užsienio politikos ginklu”, - visi šie įspėjimai yra iš to paties I.M.Pacepos dar 2009 metais paskelbto rašinio.
Tačiau tuomet Katalikų bažnyčiai dar vadovavo popiežius Benediktas XVI, kuris, kaip ir jo pirmtakas Jonas Paulius II ne tik laikėsi griežtos pozicijos Išlaisvinimo teologijos atžvilgiu, bet ir, atrodo, nuoširdžiai manė, jog šis judėjimas kelia grėsmę.
Kitur pasaulyje buvusio komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovo įspėjimų, kaip ir daugelio kitų įspėjimų dėl Rusijos, didžioji pasaulio dalis tuomet tiesiog nenorėjo girdėti.
Ar KGB pėdsakas gali būti tik sąmokslo teorija?
Visai kitaip I.M.Pacepos žodžiai per visą pasaulį nuskambėjo 2015 metais, kai Katalikų bažnyčiai jau trečius metus vadovavo popiežius Pranciškus.
“Mes sukūrėmė Išlaisvinimo teologiją”, - šie I.M.Pacepos žodžiai ištarti interviu Katalikų naujienų agentūrai metu 2015 metais, sudrebino ne vien katalikų pasaulį. Vos keliomis savaitėmis anksčiau I.M.Pacepa šiuos savo liudijimus išdėstė dar viename savo rašinyje.
“Šis judėjimas “gimė” KGB viduje ir turėjo KGB sugalvotą pavadinimą - Išlaisvinimo teologija. Tuo laikotarpiu KGB buvo pamėgusi "išlaisvinimo" (“išsivadavimo”) judėjimus. Kolumbijos nacionalinio išsivadavimo armija (FARC) buvo sukurta KGB, padedant Fideliui Castro, Bolivijos nacionalinio išsivadavimo armija sukurta KGB, padedant (Ernestui) "Che" Guevarai, Palestinos išsivadavimo organizacija (PLO) sukurta KGB padedant, Yasirui Arafatui, - tai tik keli kiti "išlaisvinimo” (“išsivadavimo”) judėjimai, gimę Lubiankoje - KGB būstinėje.
Išlaisvinimo teologijos sukūrimas buvo 1960 metų superslaptos "Partijos ir valstybės dezinformacijos programos", kurią patvirtino KGB pirmininkas Aleksandras Šelepinas ir Politinio biuro narys Aleksejus Kiričenka, koordinavęs Komunistų partijos tarptautinę politiką, tikslas. Šioje programoje buvo reikalaujama, kad KGB perimtų slaptą Pasaulinės bažnyčių tarybos (World Council of Churches), įsikūrusios Ženevoje, kontrolę ir panaudotų ją kaip priedangą Išlaisvinimo teologijai paversti Pietų Amerikos revoliucijos įrankiu. Pasaulinė bažnyčių taryba buvo didžiausia po Vatikano tarptautinė ekumeninė organizacija, atstovaujanti maždaug 550 milijonų įvairių konfesijų krikščionių 120 šalių”, - tokius I.M.Pacepos žodžius verta ne vien gerai įsiminti, bet ir turėti galvoje analizuojant tai, kas Vatikane vyksta dabar.
Tiesa, reikia pripažinti, kad I.M.Pacepa nepateikė jokių dokumentų, įrodančių savo teiginius. Taip pat ir dėl šios priežasties buvusio Rumunijos užsienio žvalgybos vadovo liudijimas nuo pat pradžių ne tik ginčytas, bet ir vadintas sąmokslo teorija.
Ši kritika iš esmės buvo grįsta tuo, kad esą I.M.Pacepa nesupranta Išlaisvinimo teologijos šaknų, todėl viską pernelyg supaprastina. Esą buvęs Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas pridarė dar ir faktinių klaidų, nes kai kurie procesai, susiję su Išlaisvinimo teologija, prasidėjo anksčiau negu savo liudijime mini I.M.Pacepa.
Tačiau aš, beje, jau tuomet, 2015 metais, bandęs išsianalizuoti tiek I.M.Pacepos teiginius, tiek ir kritiką jam, bent jau sau padariau tvirtą išvadą - būtent buvusio komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovo kritikai kai ko nesupranta. Jie nesupranta, kaip veikė KGB ir ką iš esmės reiškė I.M.Pacepos žodžiai, jog Išlaisvinimo teologija buvo sukurta KGB.
KGB iš esmės nieko nekūrė tikrąją to žodžio prasme - ji tiesiog tikrai sėkmingai analizuodavo pasaulyje vykstančius procesus ir sugalvodavo, kaip pritaikyti tai, kas natūraliai vyksta, savo reikmėms. Kartais pakurstyti, kartais suteikti tiems procesams struktūrinę formą, kartais paremti finansiškai, o kartais tiesiog manipuliuoti žmonių jausmais, įsitikinimais ir nukreipti juos norima linkme. Ir, žinoma, iš vidaus kontroliuoti.
Šia prasme aš neabejoju, jog Išlaisvinimo teologija buvo sukurta KGB, kaip teigė I.M.Pacepa. Juo labiau, jog dar Šaltojo karo metais buvo puikiai žinoma, kad Išlaisvinimo teologija tarnauja Sovietų Sąjungos tikslams. Ji net buvo vadinama “revoliucijos ideologija” Lotynų Amerikoje. Revoliucijos, kurią regione rėmė ir skatino būtent Sovietų Sąjunga, siekusi vadinamojo Trečiojo pasaulio kontrolės, kuri buvo svarbi pasaulinei Kremliaus kovai prieš Vakarus.
Ne mažiau gerai žinomi ir net dokumentais patvirtinti Sovietų Sąjungos bandymai manipuliuoti religija ir net kontroliuoti tokias institucijas, kaip Pasaulinė bažnyčių taryba, Krikščionių taikos konferencija ir kitas. Puikiai žinoma ir kaip KGB buvo nusitaikiusi į Vatikaną.
Dar vienas svarbus paminėti dalykas yra tas, kad I.M.Pacepa, ko tikriausiai net nežinojo jo kritikai, nebuvo vienintelis teigęs, kad būtent KGB sukūrė Išlaisvinimo teologiją. Buvęs Centrinės žvalgybos agentūros slaptų operacijų karininkas Robertas D.Chapmanas, beje asmeniškai dirbęs Kuboje, 2009 metais žurnale “International Journal of Intelligence and Counterintelligence” paskelbė rašinį, pavadintą “Bažnyčia revoliucijos sukūryje” (“The Church in Revolution”), kuriame apie Išlaisvinimo teologiją teigė tą patį, ką ir I.M.Pacepa.
Net Katalikų naujienų agentūra, kurioje pasirodė skandalą sukėlęs I.M.Pacepos interviu, netrukus po to, tų pačių 2015 metų gegužę, paskelbė savo vadovo, iš Peru kilusio žurnalisto Alejandro Bermudezo išsamų komentarą, kuriame jis pateikia daugybę argumentų ir net nuorodų į šaltinius, kodėl I.M.Pacepos liudijimas yra tarsi staiga atsiradusi trūkstama grandis, pagaliau sudėliojusi į savo vietas viską, kas buvo susiję su Išlaisvinimo teologija ir Sovietų Sąjungos planais.
Sugriautas Jono Pauliaus II geopolitinis palikimas
Kodėl tiek daug dėmesio skiriu Išlaisvinimo teologijai bei šio judėjimo ryšiams su KGB? Ir kaip tai susiję su dabartiniais laikais, popiežiumi Pranciškumi, jo pozicija Ukrainos karo akivaizdoje ir net šiuolaikine geopolitine kova pasaulyje?
Tuoj pabandysiu paaiškinti.
Pirmiausia turbūt reikia priminti, kad popiežius Pranciškus, vos pradėjęs vadovauti Katalikų bažnyčiai, įvykdė tikrą revoliuciją Vatikano požiūrio į Išlaisvinimo teologiją atžvilgiu.
Kaip jau minėjau, popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI ne tik nepalankiai vertino Išlaisvinimo teologiją, bet ir laikė ją grėsme. Tuo tarpu Pranciškus vos ne savo popiežiavimą pradėjo nuo Išlaisvinimo teologijos reabilitavimo.
Praėjus vos kiek daugiau negu mėnesiui nuo popiežiavimo pradžios Pranciškus atšaukė neoficialų Vatikano blokavimą dėl per mišias nužudyto Salvadoro vyskupo Oscaro Romero paskelbimo šventuoju.
Nors dažniausiai teigiama, kad O.Romerą laikyti Išlaisvinimo teologijos atstovu yra neteisinga, vis dėlto, kai jis buvo nužudytas karinio Salvadoro režimo dėl bekompromisės pozicijos žmogaus teisių pažeidimu atžvilgiu, O.Romeras tapo kone Išlaisvinimo teologijos simboliu.
Ir nors Jonas Paulius II net du kartus asmeniškai meldėsi prie jo kapo, Vatikanas ne vien šio popiežiaus, bet ir Benedikto XVI vadovavimo Katalikų bažnyčiai metu nebuvo tikras, ar O.Romerą reikia laikyti tikėjimo ar politikos kankiniu. Tai, ko gero buvo viena svarbiausių priežasčių, kodėl O.Romero paskelbimo net tik šventuoju, bet ir tikėjimo kankiniu procesas buvo ilgus metus blokuojamas.
Taigi, popiežius Pranciškaus sprendimą atšaukti minėtą blokavimą būtina vertinti ir kaip labai iškalbingą politinį sprendimą.
Vos ne iš karto tapęs popiežiumi Pranciškus paskambino ir pačiam Išlaisvinimo teologijos tėvu vadinamam Dominikos Respublikos kunigui Gustavo Gutierrezui. Praėjus pusei metų nuo popiežiavimo pradžios Vatikane įvyko ir privatus popiežiaus Pranciškaus bei G.Gutierrezo susitikimas. Dar vėliau popiežius pripažino, kad kartu su G.Gutierrezu laikė ir mišias.
O 2015 metais Išlaisvinimo teologijos įkūrėjas jau buvo pagrindinis pranešėjas viename Vatikano renginių. Dar vėliau - 2018-aisiais - Pranciškus ne vien pasveikino G.Gutierrezą su 90-mečiu, bet ir dėkojo už jo indėlį Katalikų Bažnyčiai.
Jono Pauliaus II laikais tai būtų buvę tiesiog neįsivaizduojama - G.Gutierrezas buvo užsitraukęs asmeninę Vatikano nemalonę.
Tuo tarpu Pranciškus 2014 metais net grąžino teisę laikyti mišias Išlaisvinimo teologijos atstovui, Nikaragvos kunigui Migueliui D'Escoto. 2019 metais tokias pačias sankcijas Pranciškus atšaukė dar vienam jo tautiečiui Ernesto Cardenalui.
Teisę laikyti mišias Jonas Paulius II jiems abiems buvo atėmęs už tai, kad šie dvasininkai prisijungė prie “revoliucinės” Danielio Ortegos vadovaujamos “sandinistų” vyriausybės. M.Escoto 1979-1990 metais buvo Nikaragvos užsienio reikalų ministras, o E.Cardenalas 1979-1987 metais užėmė kultūros ministro postą. Kanonų teisė draudžia kunigams užimti politines pareigas.
Beje, Nikaragvoje prie “sandinistų” sukilėlių tiesiogiai šliejosi tikrai ne vienas Išlaisvinimo teologijos atstovas. Ne vien minėti du net tiesiogiai dirbo “sandinistų” vyriausybėje.
Tai tik keli ryškiausių pavyzdžių, rodančių, kaip popiežius Pranciškus ne tik visiškai reabilitavo Išlaisvinimo teologiją, bet ir sugriovė Jono Pauliaus II palikimą šioje srityje. O Išlaisvinimo teologijos idėjos (taip pat ir politinės) tapo oficialiojo Vatikano dalimi.
Ar ne pranašiškai šiame kontekste skamba dar 2009 metais paskelbtas I.M.Pacepos įspėjimas, kad “Išlaisvinimo teologijai galėjo pavykti nuveikti daugiau, nei N.Chruščiovas svajojo”?
Ar ne pranašiškai jau paties popiežiaus Pranciškaus teiginių ir jo pozicijos karo Ukrainoje akivaizdoje skamba ir buvusio komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovo teiginys, kad “senosios KGB manipuliacijos religija dabar tapo mirtinu Rusijos užsienio politikos ginklu”?
Prie šių klausimų dar būtinai grįšiu - jie ypač svarbūs dabartinės geopolitinės kovos pasaulyje kontekste. Todėl apie juos plačiau - antrajame rašinyje šia tema, kuris pasirodys visai netrukus. O kol kas pratęskime apie Išlaisvinimo teologiją.
Popiežius Pranciškus, šaltasis karas ir Išlaisvinimo teologija
Dažniausiai sutariama, kad Pranciškus, kuris, beje yra pirmasis popiežius jėzuitas, pats asmeniškai negali būti tiesiogiai siejamas su Išlaisvinimo teologija.
Tačiau vienas garsiausių Išlaisvinimo teologijos atstovų - buvęs Brazilijos kunigas Leonardo Boffas, kuris Vatikano sankcijų sulaukė dar 1985 metais, o 1992 metais pats pasitraukė iš kunigystės, nesutikdamas su Vatikano pozicija - tapo vienu labiausiai popiežių Pranciškų remiančių viešų asmenų, vos tik šis užėmė Katalikų Bažnyčios vadovo postą, dar net nežinodamas, koks pontifikas jis bus.
2016 metais L.Boffas jau nedvejodamas paskelbė, kad popiežius Pranciškus “yra vienas iš mūsų” (Išlaisvinimo teologijos atstovų).
Išlaisvinimo teologijos reabilitavimo vos pradėjęs vadovavimą Katalikų bažnyčiai Pranciškus ėmėsi tikrai neatsitiktinai. Jo pasaulėžiūra mažų mažiausiai buvo veikiama idėjų, artimų Išlaisvinimo teologijai.
Net pats Pranciškus bent jau vienu savo mokytojų pripažįsta vyskupą Enrique Angelelli, kuris žuvo 1976 metais, vadinamojo “purvino karo” Argentinoje metu. Būtent Pranciškus, kuris tuomet dar buvo Argentinos kardinolas Jorge Mario Bergoglio, tapo pirmuoju Bažnyčios atstovu viešai pavadinusiu vyskupą Angelelli kankiniu.
Tai įvyko 2006 metais, kai Katalikų Bažnyčia bent jau viešai dar net neginčijo oficialios versijos, kad E.Angelelli žuvo automobilio avarijoje, o pačioje Argentinoje nebuvo atnaujintas šios žūties tyrimas ir nebuvo pripažinta, jog tai buvo karinės chuntos organizuotas nužudymas.
2019 metais Pranciškus jau vadovavo E.Angelelli beatifikavimo apeigoms - šis paskelbtas palaimintuoju.
E.Angelelli, kaip ir tiesioginiais Pranciškaus mokytojais laikomi Lucio Gera bei Juanas Carlosas Scanonne buvo Išlaisvinimo teologijos Argentinos atšakos atstovai.
Net jei trumpam atidėsime į šalį I.M.Pacepos liudijimą apie tai, kad KGB sukūrė Išlaisvinimo teologiją, tikrai negalima pamiršti, jog šaltojo karo metais buvo akivaizdu, kad pagrindinis Išlaisvinimo teologijos priešas, tiek pasak jos įkūrėjo kunigo Gustavo Gutierrezo iš Peru, tiek ir daugelio jos sekėjų, buvo Jungtinės Amerikos Valstijos.
Popiežiaus Pranciškaus atveju, kuris pats išgyveno vadinamąjį “purviną kartą” Argentinoje, antiamerikietiškas nuostatas (o tuo pačiu ir antivakarietiškas bei bent iš dalies palankias Kremliui) formavo ir asmeninė patirtis. Juo labiau, kad 2003 metais išslaptinti Valstybės departamento dokumentai patvirtino, jog tuometis JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris iš esmės palaimino “purviną karą”.
Prisimenant visa tai - tiek Išlaisvinimo teologijos įtaką, tiek ir šaltojo karo palikimo suformuotą popiežiaus Pranciškaus pasaulėžiūrą - daug aiškesnės turėtų būti ir dabartinio pontifiko nuostatos, lėmusios jo pareiškimą, kad karą Ukrainoje esą lėmė "imperiniai interesai - ne tik Rusijos imperijos, bet ir kitų imperijų". Netgi galima lengvai atspėti, kokią kitą “imperiją” popiežius turėjo omenyje.
Būtent supratimas, kurioje šaltojo karo priešpriešos barikadų pusėje bent jau moraliai akivaizdžiai stovėjo J.M.Bergoglio, vėliau tapęs popiežiumi Pranciškumi, gali padėti paaiškinti ir dabartinio pontifiko požiūrį į karą Ukrainoje apskritai.
Net jei pats J.M.Bergoglio nebuvo tiesiogiai įtakojamas KGB ir Sovietų Sąjungos apskritai, ar tai, kad, tapęs popiežiumi jis ne tik laikosi tokios pozicijos, bet ir sparčiai transformuoja Vatikaną minėtų idėjų pagrindu, neduoda pagrindo pritarti I.M.Pacepos minčiai, kad “Išlaisvinimo teologijai galėjo pavykti nuveikti daugiau, nei N.Chruščiovas svajojo”?
O juk verta žinoti ir tai, kad, pavyzdžiui, iš kunigystės pasitraukęs, bet popiežių Pranciškų “vienu iš mūsų” laikantis jau minėtas vienas žinomiausių Išlaisvinimo teologijos atstovų brazilas L.Boffas dar George’o W.Busho vadovaujamas Jungtines Valstijas apskritai viešai prilygino “fundamentalioms teroristinėms valstybėms”.
“Peronizmas” ir L.I.Lula da Silvos vadovaujama Brazilija
Tačiau be Išslaivinimo teologijai artimos (nors ir turinčios skirtumų) jos argentinietiškos atšakos būsimojo popiežiaus Pranciškaus pasaulėžiūrą, taip pat ir politinę, formavo dar ir vadinamasis “peronizmas” - Argentinos prezidento Juano Perono ideologija ir mokymas.
“Popiežius - “peronistas”, - rašinį būtent tokia antrašte autoritetingas žurnalas “The Economist” paskelbė 2015 metų Pranciškaus kelionės po Lotynų Ameriką proga.
“Popiežiaus Pranciškaus nesuprasite be Juano Perono ir Evitos”, - netrukus antrino ir “The Washinghton Post”.
“Peronistinės popiežiaus Pranciškaus politikos šaknys”, - taip pavadintame komentare jau ir pontifiko antikapitalistinę retoriką bei pozicijas tais pačiais 2015 metais “The New York Times” puslapiuose būtent iš “peronizmo” kildino Argentinos rašytojas Uki Goni.
”Popiežius Pranciškus propaguoja peronistinę, o ne marksistinę Išlaisvinimo teologiją?” - dar 2013-ųjų gruodį, popiežiui Katalikų Bažnyčiai nevadovavus nė metų, politinę ir religinę Pranciškaus ideologijos kryptis į vieną tikrai ne veltui sujungė garsus liberalios pakraipos argentiniečių kilmės JAV ekonomistas, tuometis “Atlas Network” prezidentas, “Mont Pelerin Society” narys Alejandro Chafuenas.
Pats “peronizmas” buvo siejamas ir su argentinietiška Išlaisvinimo teologijos versija. Tačiau ne vien tai patvirtina, kad popiežiaus ideologijos, o tuo pačiu ir jo įtvirtinamos Vatikano geopolitinės krypties reikia ieškoti ne tik Išlaisvinimo teologijoje ir šaltojo karo kovų lauke, bet ir “peronizmo” doktrinoje.
O “peronizmas” ne tik ideologinėje marksizmo ir kapitalizmo kovoje, bet ir geopolitikoje pirmiausia rėmėsi vadinamuoju “trečiojo kelio” principu.
“Mes - nei marksistai, nei kapitalistai, mes - peronistai”, - toks buvo peronistų šūkis.
Tuo tarpu pasaulio geopolitiniame lauke J.Perono “Trečioji pozicija” iš esmės reiškė bandymą rasti alternatyvą jungtis prie JAV arba Sovietų Sąjungos dominuojamų blokų.
Iš šių idėjų susikūrė ir Neprisijungusių šalių judėjimas, nors Argentina prie jo prisijungė ir ne iš karto. Tai įvyko 1973 metais į valdžią trumpam sugrįžus pačiam J.Peronui ir jo partijai.
Tačiau tiek “Trečioji pozicija”, propaguota J.Perono, tiek ir Neprisijungusių šalių judėjimas toli gražu nebuvo visiškai neutralūs JAV dominuojamo Vakarų bloko ir Sovietų Sąjungos dominuojamo Rytų bloko akivaizdoje. Tiek J.Peronas, tiek ir Neprisijungusių šalių judėjimas iš esmės demonstravo gerokai daugiau palankumo Sovietų Sąjungai negu JAV.
O Neprisijungusių šalių judėjimo viduje lyderės pozicijas užėmus Kubai bei jos lyderiui Fideliui Castro Sovietų Sąjunga jau galėjo džiaugtis bent iš dalies kontroliuojanti šį judėjimą.
Karas Ukrainoje kaip tik gaivina Neprisijungusių šalių judėjimą. Gaivina, kaip atsvarą Vakarų pastangoms remti Ukrainą. Ir tikrai nežinau, ar galima laikyti sutapimu, kad labiausiai šį judėjimą dabar gaivina geras popiežiaus draugas Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva.
Dabartinis Brazilijos vadovas, beje, pats kažkada ne be pagrindo bent iš dalies galėjo būti buvo siejamas su Išlaisvinimo teologija, o vienas aktyviausių jo viešų rėmėjų yra jau minėtas Išlaisvinimo teologijos atstovas L.Boffas.
Todėl tikrai neverta stebėtis, kai Popiežiaus ir jo vadovaujamo Vatikano pozicija karo Ukrainoje akivaizdoje labiau sutampa su Kinijos, Indijos ir Brazilijos pozicija negu su Vakarų.
Neverta ir apsigauti, kad tai - tik atsitiktinumas, neteisingas popiežiaus pozicijos įvertinimas ar laikinas reiškinys. Viskas - gerokai dramatiškiau.
Vatikanas nebebus Vakarų civilizacijos ramstis
“Gali būti, kad ateityje 2023 m. rugpjūtis bus laikomas lūžio tašku […], atvėrusiu kelią Vatikano transformacijai iš Vakarų civilizacijos ramsčio link tikrai globalios ir neprisijungusios institucijos, vienodai nutolusios tiek nuo Vašingtono ir Briuselio, tiek nuo Maskvos ir Pekino”, - tokią prognozę neseniai paskelbė vienu geriausių Vatikano eskpertų laikomas Johnas L.Allenas jaunesnysis.
Ši J.L.Alleno jaunesniojo prognozė susijusi su visai kitais procesais pasaulyje, negu tie, apie kuriuos šiandien papasakojau aš. Tačiau aš visiškai sutinku su pagrindine šio eksperto mintimi - Vatikanas iš tiesų yra tranformacijos sukūryje. Transformacijos, kuri visiškai pakeis jo, kaip būvusio Vakarų civilizacijos ramščio vaidmenį. Ir tai - iš tiesų reiškia milžinišką geopolitinį pokytį pasaulyje. Net jei mes jo dar kol kas visiškai aiškiai ir nematome.
Tiesa, aš tą Vatikano transformaciją siečiau ne su J.L.Alleno aprašomais procesais pasaulyje, o būtent su popiežiaus Pranciškaus vadovavimo Katalikų Bažnyčiai pradžia.
Ir tikrai abejočiau, kad naujasis Vatikanas bus “vienodai nutolęs tiek nuo Vašingtono ir Briuselio, tiek nuo Maskvos ir Pekino”. Kaip nebuvo bei nėra vienodai nutolęs nuo Vašingtono ir Briuselio bei nuo Maskvos ir Pekino vadinamasis Neprisijungusių šalių judėjimas.
Šiandien papasakojau apie istorinį šių, mano vertinimu, jau tikrai negrįžtamų, pokyčių pamatą. Kitas rašinys bus skirtas dabarties procesams ir jų nulemtoms objektyvioms minėtos transformacijos ir jau dabar akivaizdžiai matomiems Vatikano geopolitinės orientacijos pokyčiams aptarti.
Naujoji popiežiaus Pranciškaus Evangelijos versija
O pačiai pabaigai - tiek įdomi, tiek ir iškalbinga detalė. Kaip manote: kas sukūrė Nukryžiuotąjį ant kūjo ir pjautuvo, kuris buvo įteiktas popiežiui Pranciškui ir apie kurį pasakojau šio rašinio pradžioje?
Tokias skulptūras kūrė (popiežiui padovanota kopija) dar vienas garsus Išlaisvinimo teologijos atstovas - ispanų kilmės Bolivijos kunigas Luisas Espinalas, kurį 1980 metais nužudė Bolivijos karinio režimo atstovai. Jis pats teigė, kad Nukryžiuotąjį ant pjautuvo ir kūjo vaizduoti nusprendė dėl savo simpatijų komunizmo idealams.
Bolivijoje kai kas mano, kad L.Espinalas buvo nužudytas dėl to, kad galėjo atskleisti kariškių vykdomą kokaino kontrabandą, kiti nužudymą sieja su valdžios noru neleisti pasirodyti dokumentiniam filmui apie vyriausybės pajėgų įvykdytas žudynes 1967 metais.
Tačiau popiežius Pranciškus, 2015 metais asmeniškai pasimeldęs L.Espinalo nužudymo vietoje, teigė, jog kunigas nužudytas dėl Evangelijos mokymo. Esą Evangelija taip įsiutino vyriausybę, kad generolo Luiso Garcia Mezos vadovaujama chunta nusprendė fiziškai pašalinti L.Espinalą.
Manau, jog ši istorija taip pat gali padėti paaiškinti, kodėl dar rašinio pradžioje suformulavau, jog būtent popiežiui padovanota skulptūra su Nukryžiuotoju ant kūjo ir pjautuvo taps ne vien tikrai iškalbingu paties Pranciškaus popiežiavimo, bet ir labai rimto lūžio Katalikų bažnyčios istorijoje simboliu.