Kaip popiežius Pranciškus padeda įgyvendinti seną KGB planą ir N.Chruščiovo priesakus (1)

Pasipiktinimą keliančius pontifiko pareiškimus karo akivaizdoje metas pradėti vertinti gerokai platesniame - tiek istorinės perspektyvos, tiek ir dabartinės geopolitinės kovos pasaulyje - kontekste

Sunku pasakyti, ar Bolivijos prezidentas E.Moralesas, įteikdamas popiežiui Pranciškui Nukryžiuotąjį ant kūjo ir pjautuvo, pats įsivaizdavo, kokiu ne tik šio pontifiko popiežiavimo, ber istorinio lūžio Katalikų bažnyčioje, sujungiančio ne tik šaltojo karo praeitį, bet ir ateitį, simboliu gali tapti ši dovana. Osservatore Romano nuotr.

Buvo praėję vos kiek daugiau kaip dveji popiežiaus Pranciškaus vadovavimo Katalikų Bažnyčiai metai, kai pontifiko rankose atsidūrė skulptūra, vaizdavusi Nukryžiuotąjį ant kūjo ir pjautuvo.

Tačiau tuomet niekas tikriausiai dar nė neįtarė, kad ši skulptūra taps ne vien tikrai iškalbingu paties Pranciškaus popiežiavimo, bet ir labai rimto lūžio Katalikų bažnyčios istorijoje simboliu.

Beje, pradinė ne tik paprastų katalikų, bet ir Bažnyčios atstovų Europoje reakcija tuomet buvo labai panaši į tą, kurią jau paties popiežiaus žodžiai apie “didžiąją Rusiją” ir “didžiąją Rusijos imperiją” bent jau Ukrainą remiančiose ir Rusijos keliamas grėsmes, taip pat ir iš istorinės perspektyvos, suprantančiose Vakarų pasaulio šalyse sukėlė praėjusią savaitę.

“Komunizmas daugybei krikščionių buvusiame sovietiniame bloke reiškė persekiojimą, o kai kuriose komunistinėse šalyse jie vis dar persekiojami”, - tokie ir panašūs pasipiktinimo žodžiai, Nukryžiuotajam ant kūjo ir pjautuvo atsidūrus popiežiaus rankose, skambėjo 2015 metų vasarą.

Apie nuo Rusijos imperializmo kentėjusius katalikus Lietuvoje, Lenkijoje ir kitose šalyse popiežiui priminta ir dabar. Aišku, pirmiausia priminta, kad tas Rusijos imperializmas yra ir dabartinio karo Ukrainoje viena iš pagrindinių priežasčių.

Nors tikrai nemažoje dalyje Vakarų šalių ne tik popiežiaus žodžiai, bet ir atsakas į juos šį kartą vėl skambėjo itin garsiai, Lietuva tikrai išsiskyrė. Reaguodama į Pranciškaus pareiškimus apie Rusiją, Užsienio reikalų ministerija pokalbiui net pasikvietė Apaštalinį nuncijų. Ir tai, ko gero, geriausiai simbolizuoja, kokia ne vien Katalikų Bažnyčios, bet ir geopolitine problema vis labiau tampa dabartinio popiežiaus pozicija.

“Ar popiežius yra Rusijos imperialistas?” - amerikiečių leidinyje “The Hill” ne tik retoriškai klausė, bet ir savo argumentus, kad pontifikas iš esmės tapo “putinistu”, dėstė garsus ukrainiečių kilmės amerikiečių ekspertas Alexanderis J.Motylas.

Kiti priminė, kad popiežius Pranciškus ne kartą kaltintas ir net turėjo neigti esąs marksistas, o taip pat - komunistas.

Tiesa, dar kiti - taip pat ir Lietuvoje - bandė raminti.

„Turime matyti tam tikrą kontekstą, kad tai nėra vieša Vatikano pozicija, tai netgi nėra vieša popiežiaus pozicija – tai jis pasakė susitikdamas su Rusijos jaunimu. Vėlgi, netgi pasakė daugiau negu paruoštame tekste buvo“, – tarsi save tarsi kitus, pavyzdžiui, viešai ramino valdančiosiųjų konservatorių partijos krikščionių demokratų sparno atstovas Paulius Saudargas.

Tad kaip visa tai, ką Ukrainos karo metu daro popiežius Pranciškus, suprasti ir kaip tai vertinti? Juk tai tikrai ne pirmas kartas, kai vieša jo pozicija ne veltui sulaukia itin audringos reakcijos ir patikėti, kad pontifikas buvo klaidingai suprastas, o juo labiau pats netyčia suklydo jau itin sunku.

Sunku net tada, kai šį kartą pats popiežius asmeniškai ėmė teisintis, kad jo žodžiai buvo neteisingai įvertinti, nes ir jo paties komentarai buvo prastai suformuluoti.

Iš karto pasakysiu, kad aš pritariu tiems, kas mano, jog laikyti dabartinį popiežių marksistu, komunistu, o juo labiau”putinistu” yra klaidinga. Tačiau taip pat manau, jog klaida yra ir nuvertinti ne tik Pranciškaus žodžių, bet ir vykstančio tikro geopolitinio lūžio, susijusio su Katalikų Bažnyčia, o taip pat ir jos viduje, reikšmę.

Koks tas lūžis ir kaip jis susijęs su dar KGB puoselėtais planais bei tuomečio Sovietų Sąjungos lyderio Nikitos Chruščiovo priesakais? Būtent šiai temai nusprendžiau skirti net du rašinius nes laikau ją ne vien tikrai įdomia (tikiuosi sudominti ir jus, mano “Substack” kanalo skaitytojai), bet ir tikrai svarbia dabartinės geopolitinės kovos pasaulyje kontekste.

Taigi, pirmiausia šiandien Jums siūlau istorinį pasakojimą ir su juo susijusį komentarą. O antrajame rašinyje plačiau papasakosiu apie sparčiai ir, kas dar svarbiau, ko gero, nebegrįžtamai besikeičiančią Vatikano geopolitinę poziciją.

Šiandien sužinosite ir kaip visa tai susiję su pranašišku įspėjimu, kurį aukščiausio rango sovietų bloko žvalgybų tarnybų perbėgėlis, buvęs komunistinės Rumunijos užsienio žvalgybos vadovas Ionas Mihai Pacepa, 1978 metais pabėgęs į JAV, paskelbė dar likus ketveriems metams iki popiežiui Pranciškui pradedant vadovauti Katalikų bažnyčiai.

Taip pat sužinosite, kokį popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris ne veltui laikomas daug prisidėjęs prie Sovietų Sąjungos žlugimo ir Šaltojo karo pabaigos, geopolitinį palikimą jau visiškai sugriovė popiežius Pranciškus.