Kremliaus voratinkliai dabartinėje JAV valdžioje (2): kodėl V.Putinui taip puikiai pavyko rasti bendrą kalbą su D.Trumpo derybininku S.Witkoffu?

Ilgamečiai Rusijos mafijos ir oligarchų Amerikoje megzti ryšiai siekia gerokai toliau negu vien pats dabartinis JAV vadovas

Balandžio 11-ąją Sankt Peterburge išvydęs ateinantį su juo susitikti agresorės Rusijos lyderį Vladimirą Putiną milijardierius ir JAV prezidento Donaldo Trumpo pasiuntinys Steve’as Witkoffas uždėjo ranką ant širdies, rodydamas ne vien išskirtinę pagarbą, bet ir asmeninį ryšį su šiuo kruvinu diktatoriumi.

Dar kovo 21 dieną duodamas interviu Rusijos propagandisto vaidmenį Jungtinėse Valstijose atliekančiam tinklalaidės vedėjui Tuckeriui Carlsonui tas pats S.Witkoffas ne tik pareiškė, kad nelaiko V.Putino blogu žmogumi, bet ir apskritai kalbėjo lyg iš Maskvoje jam surašyto rašto - iš esmės įgarsino visus Kremliaus reikalavimus, su jais mažų mažiausiai nebyliai sutikdamas.

Netrukus po to net dienraštis “The Wall Street journal” savo redakciniame straipsnyje nedviprasmiškai suformulavo, kad “Steve'as Witkoffas stoja Kremliaus pusėn”.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis prieš kelias dienas taip pat nebeišlaikė ir viešai pareiškė manąs, kad A.Witkoffas pasirinko Rusijos pusės strategiją ir “skleidžia Rusijos naratyvus”. Nors po konflikto Baltuosiuose rūmuose Ukrainos vadovas dažniausiai vengdavo viešos Jungtinių Valstijų ir jų atstovų kritikos.

Galiausiai, kaip praneša “The Wall Street Journal”, praėjusį ketvirtadienį S.Witkoffas Paryžiuje Ukrainos pusei ir Europai pristatė JAV taikos pasiūlymus, kurie taip pat tarsi surašyti Maskvoje.

Nors su pasiūlymais susipažinęs leidinys “The Wall Street Journal” pabrėžia, jog amerikiečiai tai pristatė kaip pasiūlymus aptarimui, o ne Amerikos keliamas sąlygas, neslepiama, kad Vašingtonas tikisi, kad Ukraina ir Europa su tokiais pasiūlymais sutiks, o tuomet jau S.Witkoffas esą turėtų vėl vykti į Rusiją ir galutinai suderinti šį “taikos planą” su V.Putinu.

Tam, kad spaudimas Ukrainai ir Europai būtų dar didesnis, po derybų Paryžiuje JAV valstybės sekretorius Marco Rubio net viešai pagrasino, kad JAV iš viso gali nutraukti taikos pastangas ir imtis kitų esą ne mažiau JAV svarbių reikalų, jei nepavyks greitai pasiekti susitarimo.

Tačiau tai, kas numatyta JAV pristatytame taikos pasiūlymų dokumente, su kuriuo susipažino “The Wall Street Journal”, galima laikyti net ne JAV, o pačios Rusijos surašytais pasiūlymais.

Mat tarp jų - net oficialus Krymo pripažinimas Rusijai, apie ką, kaip Vašingtone svarstomą galimybę, dar kovo 17 dieną pranešė JAV leidinys “Semafor”, o prieš porą dienų tokius D.Trumpo administracijos ketinimus, remdamasi savo šaltiniais, patvirtino ir naujienų agentūra “Bloomberg”.

Tarp kitų galimo taikos susitarimo sąlygų - ugnies nutraukimas iš esmės pagal dabartinę fronto liniją, kas reikštų Kremliaus užgrobtų teritorijų palikimą Rusijai, taip pat Ukrainos narystės NATO perspektyvos atsisakymas, neva neutrali teritorija aplink Zaporižios atominę elektrinę ir neutralus, JAV užtikrinamas pačios elektrinės statusas. Verta priminti, kad JAV jau anksčiau buvo iškėlusios reikalavimą Ukrainai perduoti joms Zaporižios atominę elektrinę.

Iš Ukrainai bent kažkiek priimtinų dalykų šiame JAV pasiūlyme galima paminėti nebent tai, kad jis lyg ir nenumato tarptautinio okupuotų Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sričių pripažinimo Rusijai.

Tačiau akivaizdu, kad derybos su S.Witkoffu, kuris jau seniai tapo svarbiausiu D.Trumpo pasiuntiniu ir derybininku, Rusijai pavyko kone idealiai. Nepaisant to, ar Ukraina bus priversta sutikti su tokiomis “taikos sąlygomis”, ar ne, jau dabar galima konstatuoti, kad Rusija derybose su JAV iš esmės pasiekė kone viską, ko tik bent kiek realistiškai galėjo tikėtis.

Todėl natūralu kelti klausimą, kodėl šios derybos nuo pradžios iki pabaigos Kremliui buvo tokios sėkmingos.

Vieną pagrindinių atsakymų jums, mano “Substack” kanalo skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai, aš pateikiau jau gerokai anksčiau - pasakodamas apie K.Dmitrijevo-Witkoffo paktą. Manau, jog dabar laikas parodė, kad viskas, ką pasakojau tuomet, tikrai tvirtinasi.

Plačiai pasakojau ir apie D.Trumpo ryšius su Rusija bei jo pasaulėžiūrą, palankią V.Putinui ir iš esmės leidusią Kremliui siekti savo tikslų.

Tačiau yra ir dar vienas svarbus aspektas, apie kurį anksčiau nebuvau pasakojęs, bet kuris neabejotinai turėjo įtakos ne tik derybų, kurias vykdė S.Witkoffas, eigai, bet ir Rusijos norui derėtis būtent su S.Witkoffu.

Neverta pamiršti, kad būtent Rusijos reikalavimu nuo derybų su Kremliumi iš esmės nušalintas buvo ankstesniu D.Trumpo specialiuoju pasiuntiniu Ukrainai ir Rusijai skelbtas generolas Keithas Kelloggas.

Dabar, kai tokios Makvai palankios derybos jau tapo faktu, verta iš naujo pažvelgti ne vien į D.Trumpo, bet ir į jo derybininko S.Witkoffo ilgamečius ryšius su Maskva. Ir net ne šiaip ryšius su Kremliumi, o pirmiausia su Rusijos mafija bei oligarchais, kurie, kaip žinoma, dažniausiai ne vien plečia verslo ryšius, bet ir vykdo Kremliaus politikos įgyvendinimui svarbias užduotis.

Galima netgi sakyti, kad tie dabar jau žinomi S.Witkoffo ryšiai, jau nekalbant apie paties D.Trumpo ryšius, pačias derybas iš esmės galėjo padaryti panašias į Kremliaus mafijos bei jos bendradarbių tarpusavio derybas. Ir nė vienai šių mafijos tarpusavio derybų pusei tikrai nebuvo svarbu, kad ant derybų stalo - nė vienai jų niekaip nepriklausanti Ukraina.

Būtent apie tai ir bus šios dienos pasakojimas, pratęsiantis ciklą apie Kremliaus voratinklius dabartinėje JAV valdžioje.