O kas, jeigu sabotažą Baltijos jūroje vertiname klaidingai? Gausu argumentų, kad tai - ir pasirengimo tikram karui dalis

Nors kol kas priešiški išpuoliai vykdomi krovininiams laivams tempiant inkarus, Rusija turi ir nuolat tobulina daug rimtesnius pajėgumus, kuriuos neabejotinai rengia agresijos atvejui

Sveikindamas visus jus, mano “Substack” kanalo skaitytojai, su Naujaisiais metais ir neabejotinai linkėdamas, kad jie pirmiausia būtų saugūs mums visiems, šiuos metus vis dėlto esu priverstas pradėti nuo tikrai nerimastingos analizės.

Mat tai, kas dar kartą įvyko per praėjusias Kalėdas, kai su vadinamuoju Rusijos šešėliniu laivynu siejamas tanklaivis “Eagle S” nutraukė ne vien elektros kabelį iš Suomijos į Estiją “Estlink 2”, bet ir dar keturis komunikacijos kabelius, o iš esmės Baltijos jūroje tai nuolat vyksta mažiausiai nuo 2023 metų spalio, kai Kinijos krovininis laivas “Newnew Polar Bear” specialiai pažeidė dujotiekį iš Suomijos į Estiją, mano nuomone, dažniausiai vertinama per daug paviršutiniškai.

Tas, dabar jau tikrai galima sakyti, kad nuolatinis, priešiškas NATO šalių kritinės infrastruktūros Baltijos jūroje pažeidinėjimas dažniausiai siejamas tiesiog su Rusijos jau ne pirmus metus vykdomais ir vis pavojingesnę formą įgyjančiais sabotažo aktais, į kuriuos tinkamo atsako Europa iki šiol neranda.

“Ar Rusijos šešėlinis laivynas, sukurtas siekiant išvengti sankcijų, į savo sąrašą įtraukė sabotažą?”, - po per praėjusias Kalėdas nutraukto elektros kabelio Baltijos jūroje tokią antraštę savo analizei pasirinko net dienraštis “The New York Times”. Panašūs vertinimai skamba kone iš visų ekspertų ir analitikų.

Pati ta sabotažo aktų kampanija pirmiausiai siejama su Vakarų parama Ukrainai ir Kremliaus bandymais tą paramą mažinti arba bent jau priversti Kyjivo rėmėjus sumokėti tam tikrą kainą už tą paramą.

Naujausio elektros kabelio nutraukimo tikslu dažniausiai įvardijamas desperatiškas Rusijos bandymas dar kažkaip paveikti jau vasarį turintį įvykti Baltijos šalių atsijungimą nuo BRELL žiedo. Kartais tai tiesiog siejama su bendrai Rusijos vykdoma priešiška veikla ir, pavyzdžiui, noru padidinti elektros kainas vartotojams.

Visi šie priežastiniai ryšiai ir vardijami galimi Rusijos tikslai tikrai nebūtinai yra klaidingi. Tai, kas dabar vyksta Baltijos jūroje, gali būti siejama ir su išvardytais dalykais.

Tačiau toks vertinimas, mano manymu, vis dėlto yra per daug paviršutiniškas, nes jis neatsižvelgia į iš esmės akivaizdų daug pavojingesnį Rusijos veikimo kontekstą - jau dabar vykdomą Kremliaus pasirengimą galimam karui su NATO. Ir būtent kritinės infrastruktūros pažeidinėjimo šviesoje šis faktorius turėtų tapti esminis bet kuriai analizei.

Neatsižvelgia minėti vertinimai ir į dar vieną ne mažiau nerimo turinčią kelti aplinkybę - NATO šalių kritinės infrastruktūros pažeidinėjimo Baltijos jūroje kampaniją pirmiausia pradėjo net ne su Rusija, o su Kinija siejami laivai.

O ši aplinkybė, ypač jei netikėsime, kad tie Kinijos laivai net dvi atakas prieš NATO šalių kritinę infrastruktūrą galėjo rengti be šios autoritarinės ir kone totalinę kontrolę vykdančios šalies valdžios žinios, iš tiesų turėtų gerokai keisti visą paveikslą.

Todėl ir manau, kad, nors anksčiau įvardinti Rusijos vykdomo hibridnio karo priežastiniai ryšiai ir galimi tikslai tikrai gali egzistuoti, jie veikiausiai yra tik antriniai. O pirminis tikslas gali būti netgi daug pavojingesnis.

Būtent apie tai ir apie visą tą kontekstą, kuris verčia mane daryti tokias išvadas, ir bus šios dienos komentaras. O tuo pačiu ir išsamus pasakojimas, kokią vietą Rusijos pasirengimo karui su NATO, o taip pat ir Kinijos agresijos planų kontekste užima atakų prieš kritinę infrastruktūrą strategija ir kodėl.